1998 m. Stanfordo (Kalifornija, JAV) universiteto studentai Larry Page‘as ir Sergejus Brinas vykdė tyrimų projektą apie naujos kartos internetinės paieškos variklius. To meto internetinės paieškos sistemos tinklapius vertino (rangavo) pagal tai, kiek kartų vykdoma užklausa aptikta tame tinklapyje.

Skaitytojas tikriausiai jau pavargo nuo gausaus įvairiais fizikiniais principais pagrįstų vakuuminių siurblių asortimento, paminėto pirmojoje straipsnio dalyje. Nepiktnaudžiausiu jo dėmesiu ir čia neminėsiu rečiau naudojamų konstrukcijų.

Dažnai girdžiu nuomonę, kad matematika labai sunkus mokslas, apipintas gausybės: apibrėžimų, teoremų, lemų, „formulių“. „Formulių“ kurios apkartiną gyvenimą ne vienam moksleiviui, studentui ar šiaip „matematikos mylėtojui“ Petriukui. Svarbiausia visos šios „formulės“, tokios senos, kad net sunku pasakyti kas pirmasis jas užrašė ir kodėl?

Žinia, Lietuvos ateitis pastatyta ant technologijų kortos ir tik laiko klausimas, kada bus ištrauktas koziris. Todėl svarstant, kurį studijų kelią pasirinkti, pirmiau savęs reikėtų paklaust, o kokią ateitį nori matyti. Galbūt perskaitę šį tinklaraščio įrašą, į viską pažvelgsite šviesesnėmis akimis.

Dažnas jaunuolis gyvenime save „pakankina“ klausimais, susijusiais su karjera ir ateitimi bent dukart: abitūros amžiuje ir būdamas absolventu. Kur studijuoti, kokią kryptį rinktis, kas man patinka? O jau tai pasiekus, kai kuriems tenka nusivilti, arba supranta, kad turi siekti dar vienos krypties mokslo, kadangi pirmosios studijos nėra vaisingos.

Po brandos egzaminų ir išleistuvių šurmulio atsigaunantys abiturientai visa galva pasinėrė į naujus rūpesčius – tenka galutinai nuspręsti dėl būsimų studijų, pasirinkti prioritetines studijų programas ir aukštąsias mokyklas. Negana to, tenka gilintis į kasmet besikeičiančius priėmimo į aukštąsias mokyklas reikalavimus, apie kuriuos paprastai ir aiškiai pasakoja Kauno technologijos universiteto Fundamentaliųjų mokslų fakulteto prodekanas prof. dr. Giedrius Laukaitis.

Tęsiame pasakojimą apie hidrogelius ir jų savybes. Priminsime, jog pirmąjį skaidrųjį hidrogelį, kuris sugėręs vandenį virsdavo standžiu ir lanksčių produktu, susintetino 1960 m. čekų mokslininkas Otto Wichterle. Nuo to laiko mokslas nemažai pasistūmėjo į priekį tyrinėdamas hidrogelių savybes ir jų panaudojimo galimybes.

Įsivaizduokime paprasčiausią aptarnavimo sistemą su viena eile ir vienu aptarnavimo įrenginiu. Paraiškos atvyksta atsitiktiniais laiko momentais ir jeigu aptarnavimo įrenginys užimtas stoja į eilę.

Nanotechnologijos yra viena sparčiausiai besivystančių, apimanti daugelį mokslo šakų (chemija, fizika, biologija, medžiagų mokslas ir inžinerija) ir pramonės šakų. Jeigu palygintume kiek kiekvienai mokslo šakai skiriama investicijų ir jų pasekoje atsirandančių nanoproduktų gausą, tai pirmaujančios sritys yra farmakologija ir medicina.

Dauguma socialinių, ekonominių ar gamtoje vykstančių procesų nėra determinuoti (apibrėžti iš anksto), t.y, jiems daugiau ar mažiau būdingas atsitiktinumas. Taigi, dažnai susiduriame su atsitiktiniais, arba stochastiniais procesais. Tačiau netgi ir atsitiktiniai įvykiai dažnu atveju nėra chaotiški, bet pasižymi tam tikrais dėsningumais ir struktūra, kuriuos nagrinėja tikimybių teorija.

Kol kas aš su savo skaitytojais keliavau vakuumo didinimo linkme nesusimąstydamas, kokiu būdu aš keisiu dujų slėgį. Manau, kad dabar pats laikas pagalvoti, kaip aš tą vakuumo didinimą, t.y. dujų slėgio mažinimą, techniškai įgyvendinsiu.

Pasakoti apie vakuumą ir jo gavimo bei palaikymo būdus reikėtų pradėti apibrėžiant vakuumo sąvoką, kurios filosofinė prasmė šiuo metu yra plačiai diskutuojama. Čia ketinu nagrinėti tik technines vakuumo gavimo problemas.

Suderinti elektroniką su gyvosiomis ląstelėmis nėra labai lengva – tam reikia labai gerai išmanyti biojutikliuose vykstančius procesus, sugebėti nuspėti, kaip biojutikliai reaguos į įvairius aplinkos pokyčius. Tam neišvengiamai tenka pasitelkti matematinį modeliavimą.

Kalbant apie technologijų progresą, dažnai išaukštinami išradėjai ir inžinieriai, sukūrę įdomius ir praktiškai naudingus prietaisus. Žinoma, jų indėlio nuvertinti negalima, tačiau tuo pačiu negalima pamiršti ir kitų mokslininkų bei disciplinų pagalbos, be kurios nebūtų daugybė mus supančių išradimų. Labai puikus to pavyzdys – kaip biojutiklių projektuotojai negali apsieiti be matematikų ir jų pagalbos sudarant skaitmeninius (arba tiesiog kompiuterinius) modelius.

Lietuvoje PIB buvo pradėtos tirti Kauno politechnikos instituto rektoriaus prof. K. Baršausko įkurtoje Probleminėje ultragarso labaratorijoje (dabar Kauno technologijos universiteto Prof. K. Baršausko ultragarso mokslo centras). 1972 m. L. Sereikaitė-Juozonienė pirmąkart aprašė naujo tipo PAB, sklindančias kietuosuose kūnuose, kurios iš esmės skiriasi nuo Reilėjaus bangų, pavadinusi jas paviršinėmis išilginėmis bangomis (PIB).